Dalinamės pokalbiu apie nesėkmes, įkvėpimą ir požiūrį į klaidas su vienos didžiausių žemės ūkio technikos įmonių Lietuvoje „EWA“ generaliniu direktoriumi ir vienu iš steigėjų, Gediminu Kvietkausku.
Gediminai, kas tau yra nesėkmės?
Man pačiam visos klaidos ir nesėkmės yra įvykių visuma, kuri ir atvedė ten, kur esu dabar. Manau,
kad klaidos ir nesėkmės visada konvertuojasi į sėkmę! Įvykiai, kurie į sėkmę nevirsta tiesiogiai, virsta pamokomis ir tam tikra patirtimi, iš kurių lipdosi asmenybės bei patys verslai, ir tikrai nepažįstu nei vieno žmogaus, kuriam visada sekėsi!
Klausant tavęs ir tavo viešų pasisakymų, atrodo, kad pats mėgaujiesi kažko nežinodamas ir drąsiai klysdamas, o kaip yra iš tikrųjų?
Vieną dieną aš suvokiau, kad kažko nežinojimas yra didžiulė jėga. Tuomet ir pradėjau tuo mėgautis. Gyvenime labai nemėgstu patarėjų, todėl ir pats stengiuosi niekada nedalinti patarimų. Iš viso to susilipdė tokia keista mano gyvenimo filosofija, kad kuo daugiau žinau, suprantu, kad nieko nežinau. Man šis požiūris leidžia mokytis, ieškoti naujų kelių ir sprendimų, nes kai esi nusistatęs, kad žinai viską – nebeplėti savo akiračio, atsiranda tam tikros ribos.
Kaip į klaidas reaguodavai praeityje ir kaip reaguoji šiandien?
Neteisūs tie žmonės, kurie sako, kad reakcija į klaidas nesikeičia. Manau, mes keičiamės kiekvieną dieną. Ankščiau, kai buvau jaunesnis, savo klaidas išgyvendavau stipriau, ypatingai jei jos atnešdavo pasekmių: finansinių, moralinių ir t.t., bet dabar nebebijau klysti. Bet dabar aš nebebijau pasakyti nesąmonę ar priimti neteisingą sprendimą, aš nejaučiu baimės žengti žingsnį.
Ko, kaip vadovas, iš savo klaidų išmokai per pastaruosius metus?
Aš niekada nesimokiau būti vadovu, todėl manau, kad profesionalus vadovas sukritikuotų mano
veikimo principus ir rastų klaidų kiekviename žingsnyje. Aš stengiuosi ne vadovauti, o kartu su komanda eiti link įmonės tikslų, išdiskutuoti dalykus ir daryti viską, kad būtų kuo mažiau formalaus bendravimo. Manau, kai kuriems darbuotojams reikia labai formalaus santykio su darbu ir vadovu, bet aš ypatingai vertinu kiekvieno laisvę, džiaugiuosi, kai darbuotojui darbe pavyksta suteikti tą laisvę ir pasitikėjimą juo.
Aišku, neišvengiama, kad ta suteikiama laisvė atveša ir savo klaidų, bet jos man yra kasdienės. Kartais, kaip vadovas, suprantu, kad gal per daug pasitikiu žmonėmis, bet nepasitikėti aš negaliu, nes visai nenoriu būti paranojikas.
Ar sutinki, kad klaidos augina? Kaip pats asmeniškai augi profesinėje veikloje?
Be klaidų, mane asmeniškai labiausiai augina patirtys ir kuo didesnis jų kiekis. Taip pat, žinau kas tikrai neaugina – tai moksliniai tekstai, kurių, manau, niekas negali parašyti objektyviai apie mano veiklą ir mano gyvenimą, nes tik aš pats galiu tai padaryti!
Kur semiesi įkvėpimo?
Mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis yra žmonės. Aš tikrai turiu aplink save būrį žmonių, su kuriais
galiu išdiskutuoti dalykus, išjausti įvairias idėjas, man tai didžiulis privalumas! Aplink mane esantys žmonės labai spalvoti ir skirtingi, manau, kad jei nori turėti įdomų verslą, jame reikia kuo daugiau skirtingų žmonių ir jų nuomonių. Kai kurie mane supantys žmonės yra netgi nepatogūs!
Manau, kad daugelis vadovų daro klaidą, kai apsupa save tik „patogiais“ žmonėmis, kurie jokių naujų spalvų neatneša, o tiktai priima tavo spalvas.
Man rodos savo darbuose daug dėmesio skiri komunikacijai, viename interviu esi sakęs, kad
įmonės visada turi du komunikacijos kanalus: pačios įmonės ir vadovo. Man rodos jūs tą puikiai
išnaudojate. Ką patartum įmonėms, kurios neišnaudoja vadovo komunikacijos?
Iš tiesų, ne visi vadovai vienodai gali komunikuoti ir kalbėti. Aišku, tam yra „vaistų“, galima investuoti į viešojo kalbėjimo pamokas, oratorystės mokymus ir panašiai. Bet jeigu iš savęs vadovas nėra „trasliuotojas“, dirbtinai veikiausiai to nepadarysi. Labai neskanu, kai už vadovą, kažkas tekstus rašo ir įdeda į jo lūpas. Aš, tokiu atveju, ieškočiau talentų įmonėje, nebūtinai pirmojo plano, galbūt antro plano vadovų, kurie galėtų užimti šią komunikacijos nišą.
Kalbant plačiau apie komunikaciją, lietuviškoje verslo kultūroje labai trūksta pasakojimo. Daugelis
verslų komunikuoja labai korporatyviai: apie skaičius, investicijas ir t.t. O verslas įdomus, kai apie jį pasakoji, nes juk jis neatsirado tik dėl pinigų, jis atsirado dėl tikrų istorijų, pažinčių, susiklosčiusių aplinkybių, susitikimų, patyrimų ir kai apie visa tai pasakojama, yra įdomu.
Ko palinkėtum žmogui ar kolegai, kuris šiuo metu išgyvena nesėkmę versle, savo profesinėje
veikloje?
Man labai patinka du posakiai: „tamsiausia būna prieš aušrą“ ir „visada taip nebus“. Mano gyvenime
tikrai buvo juodų duobių, kai jau nebežinai ir atrodo, kad nebeturi kelių, kaip improvizuoti ir kaip toliau keliauti, bet esame gyvi ir verslas gyvas. Manau, kad kartais nesėkmę reikia palikti savieigai, ją išgyventi ir keliauti toliau, net jei tai yra bankrotas, po kurio gali būti dar ne vienas verslo bandymas! Labai mėgstu ir rašytojo V. Mačernio frazę – reikia mokėti gyventi dūžtančiose formose! Man tai yra tarsi gyvenimo moto, suprasti kad formos kinta, negali sau leisti priprasti gyventi tik vienoje formoje, nuolat turi prisitaikyti, keisti savo formas, mokėti prisitaikyti ir verslas turi tekėti tarsi vanduo, jei jis praranda savo skystąją formą, tuomet stagnuoja, sensta ir miršta.
Nori gauti Fail Nights naujienlaiškį tiesiai į savo pašto dėžutę? Prenumeruok jį čia:
댓글