Šiandien - pokalbis su Neringa Bliūdžiūte, kuri buvo LR Prezidentės kalbų rašytoja, URM L. Linkevičiaus patarėja strateginei komunikacijai, „Atkurtai Lietuvai 100“ programos vadovė LR Vyriausybėje. Neringa daugiau nei 17 metų dirba su vadovų, organizacijų ir valstybių komunikacija užsienyje ir Lietuvoje ir šiame interviu rasite kelias jos mintis apie įkvėpimus, sėkmingas ir nesėkmingas viešąsias kalbas bei požiūrį į klaidas.
Neringa, daugybę metų dirbi komunikacijos ir projektų valdyme bei vykdyme, kelerius metus - ir akademinėje srityje. Kas Tave pačią įkvepia darbuose ir profesiniame kelyje?
Manau, kad labiausiai mane įkvepia pačios aplinkos stebėjimas, o kai esu pasirengusi klausyti ir išgirsti, tuomet įkvėpimai mane pačią aplanko. Daugiausiai įkvėpimo gaunu tada, kai skiriu laiko paprasčiausiai stebėti aplinką, skaityti, kalbėtis ir panašiai. Neturiu jokių konkrečių žmonių įkvėpimui, niekada jų neturėjau, mane įkvepia žmonės, su kuriais tenka dirbti, bet aš iš jų tikrai nedarau kažkokių stabų. Kelerius metus rašei kalbas RL Prezidentei. Kuri, kaip visi žinome, pati tikrai neieškodavo žodžio kišenėje. Ką reiškia rašyti kalbą žmogui, kuris pats iš savęs yra stiprus oratorius? O gal net gali išskirti sau svarbiausias ar įsimintiniausias kalbas, kurias teko rašyti prezidentei?
Yra tikrai keletas kalbų, kurias man pačiai patiko ruošti, kurios gerai pavyko, na bet jos ir liks man kažkada papasakoti anūkams, ne kam nors daugiau. Didžiausia kiekvieno rašytojo pridėtinė vertė yra nebūtinai parašymas konkrečių žodžių, bet labiau užvedimas „ant minties“, nes paprastai tie žmonės, vadovai, kuriems rašomos kalbos yra labai užsiėmę, jie neturi prabangos ir laiko pasigilinti, paskaityti daugiau, sekti visą informacinį srautą, tam ir yra komanda, tad ta pridėtinė vertė kalbų rašytojo nebūtinai yra pati parašyta kalba, bet labiau pasiūlytas įdomus kampas, mintis, pradžia. Tai tokie mažyčiai elementai, kuriuos vėliau jau pats kalbėtojas, ypatingai jei jis yra stiprus, gali supinti į pasakojimą ir iš to padaryti savo kalbą. Rašyti geras kalbas - tai ir išmanyti daugybę sričių, juk jos sakomos ne tik valstybinėmis progomis, tačiau ir labai specifinėms tikslinėms auditorijoms. Kaip įmanoma kiekvienai sričiai gerai parašyti kalbas?
Kalbą parašyti tikrai įmanoma bet kokiai sričiai. Klausimas - kiek laiko tam turi. Kalbant apie darbą su Prezidente arba kai teko dirbti su ministru Linu Linkevičiumi, kai yra plati temų įvairovė, kartais dirba net keli kalbų rašytojai, tad natūraliai išsigrynina sritys, kur kiekvienas jaučiasi stipresnis, turintis daugiau įgūdžių ir patirties, tad natūralu, kaip ir visur gyvenime, atsiranda tam tikra specializacija, kurioje tiesiog gali greičiau parašyti, jautiesi labiau komfortiškai ir gali sukurti kažką tikrai įdomaus. Kalbų rašytojai turi labai įdomų darbą. Tai yra darbas, labai praplečiantis horizontą, nes turi nuolat skaityti, nuolatos domėtis ir, kaip aš sakau, nuolat atidaryti šulinį ir iš to šulinio pagauti žuvį. Keli patarimai, kurie padaro kalbą sėkminga kalba?
Pirmiausiai tai sėkmingumą lemia aiški žinutė - ar ateinama pakalbėti, ar ateinama įtikinti auditoriją kažkuo ir čia labiausiai tos kalbos ir skiriasi. Jeigu ateinama tik pakalbėti ir pasakyti kažką, tai tas kažkas yra pasakoma, bet nieko nelieka, o jeigu labai tvirtai žinoma, kokia yra žinutė, ką mes norime įtvirtinti toje auditorijoje, tai iš karto duoda kalbai tarsi stuburą. Kitas elementas be nuoseklaus visos minties išdėstymo yra autentiškumas - koks yra kalbėtojo santykis su auditorija ar pačia tema. Ir tai veikia bet kokioje kalboje ar kalbama apie ekonomines priemones, ar tai būtų teisininkų penkiasdešimtmečiui ar organizacijos šimtmečiui skirta kalba. Ir tai ir būna ta kalbos „razinka“, kuri kaip taisyklė pasakoma arba kalbos pradžioje, kas prikausto dėmesį arba kalbos pabaigoje, kas sucementuoja visą įspūdį. O jei nėra kalbėtojo autentiškumo, nėra kažkokio ypatingo santykio su tema, tuomet reikia atrasti įdomų kampą, naujai pažiūrėti į pačią temą, kad tai būtų kažkas kitaip, kas nedarytų dar vienos, tos pačios kalbos pasakytos tą dieną jau trisdešimt penktąjį kartą. Kas dažniausiai pasitaiko nesėkmingose kalbose?
Aš manau, kad dažniausiai nesėkmingos kalbos priežastis yra kai tau nerūpi, kai tu nelaikai tos kalbos svarbiu dalyku. Ir tai labai jaučiasi, kai vadovai ar politikai eina kalbėti, vien dėl to, kad reikia. Jei yra nelaikoma, kad ta kalba yra svarbi, tai labai dažnai ji ir nepasiseka. Kai yra toks požiūris, nutinka taip, kad kalbai yra visiškai nesiruošiama, arba net jei kažkas ir parašė iš komandos kalbą, tai kalbėtojas pamato pirmą kartą ją skaitydamas scenoje ir tada jos jau niekaip neįmanoma gerai pasakyti. Manau, kad dažniausiai tai yra tiesiog pačios kalbos nelaikymas svarbia priemone, o jeigu jau kalbai skiriama kažkiek laiko, kartais tikrai būna klaidų, kai nepataikoma į kontekstą. Kai einame kalbėti, mums atrodo, kad ta tema, kuria aš kalbu tokia visiems svarbi, nes aš juk dirbu šioje srityje, tai visi turi gyventi tuo, tačiau tai nėra tiesa. Mes juk kiekvienas turime savas sritis. Tas nesugebėjimas „išlipti iš savo batų ir apsiauti auditorijos batais“, dažnai tampa kita nesėkmės priežastimi. Tikiu, kad dirbdama darai viską, kad išvengtum klaidų, bet tikriausiai normalu, kad ir Tavo darbe jų pasitaiko. Kaip reaguoji į klaidas asmeniškai, ar leidi sau klysti? Ką darai, kai vis tik įvyksta nesėkmė?
Ką darau dabar labai skiriasi nuo to ką darydavau anksčiau. Anksčiau tikrai daugiau nerimaudavau, bet netgi ruošdamasi šiam „Fail Nights“ išstojimui pagalvojau, kad aš galbūt nesu tas tinkamiausias kandidatas, nes aš truputėlį bijau klaidų ir bijau klysti. Tikrai dažnai renkuosi tą saugų variantą, ne tokį rizikingą. Nors gyvenime labiausiai man įstrigusios patirtys, gerąją prasme yra tos, kur aš per daug negalvojau, ėjau ir paprasčiausiai dariau, nebijodama klysti. Nors sveiko proto žmogus veikiausiai būtų pagalvojęs, kad gal truputėlį palauk, reikia daugiau patirties, daugiau žinių, laiko ir t.t. Manau, kad neturiu labai sveiko santykio su klaidomis, aš „neriu“ ir jei kas nepavyksta, stengiuosi truputėlį numažinti klaidos skausmą ir tik iš laiko perspektyvos galiu ramiai pažiūrėti, kur buvo mano kaltė, o kur buvo pasaulis neteisingas ir ko galiu iš to pasimokyti, bet tikrai turiu tokių momentų. Ir manyčiau, kad visiems būtų geriau, jei mes daugiau sau leistume klysti. Ką patartum žmonėms, kurie šiuo metu išgyvena nesėkmę savo profesiniame kelyje?
Pirmas, kas šauna į galvą – ir tai praeis! Manau, kad jis ir būtų, vis tiek po kurio laiko jūs labiau gailėsitės to, ko nepadarėt,e negu to, ką padarėte, bet susifeilinot!
Nori gauti Fail Nights naujienlaiškį tiesiai į savo pašto dėžutę? Prenumeruok jį čia:
Comments