Dalinamės pokalbiu apie klaidas, baimes ir kuriozinius nutikimus su laidų vedėju, gatvės cirko
artistu, „Slavka Channel“ įkūrėju ir tiesiog spalvinga asmenybe – Viačeslavu Mickevičiumi.
Viačeslavai, atrodo, kad nuolat turi įvairiausių idėjų, dirbi prie įvairių projektų. Kaip gimsta tavo idėjos ir kam dabar skiri daugiausiai savo laiko?
Šiuo metu gyvenu itin intensyviai. Kaip ir kiekvieną vasarą, nes prasidėjo vasaros renginių sezonas! Na, o kalbant apie idėjas, manau, kad jos tiesiog šauna man į galvą, o tada tik spėk jas įgyvendinti!
Kartais jos ateina miego būsenoje, kartais tiesiog pasižiūriu į tam tikrus dalykus kitais kampais ir poamatau juos kitomis akimis. Manau, kad pačios idėjos mane kaskart vis kitaip aplanko, nėra tik vieno būdo. Pavyzdžiui, dainos kartais gimsta stovint kamštyje, o kartais gimsta ir iš pykčio. Manau, kad iš pastarojo tikrai galima daug puikių dalykų gauti pyktį konvertuojant į kūrybą.
Rodos, kad esi labai laisvas ir nesuvaržytas žmogus. Kaip manai, iš kur atsiranda ta laisvė? Gal ji iš to, kad nieko nebijai ar nebijai klysti?
Labai teisingai suformuluota! Man rodos, kad tam tikrame etape tai ir yra tas pats, nes baimė veikiausiai ir atsiranda iš to, kad žmogus bijo klysti. Na, o mano laisvė net nežinau - man rodos, su šio pasaulio taisyklėmis aš pradėjau nesutikti dar būdamas 3 metų vaikas, kai mane atvedė į darželį, o vėliau ir į mokyklą. Pamačiau, kad darželis bei mokykla tarsi užprogramuoja taip, kad niekada nedarytum klaidų, tik eitum tiesiu keliu, be jokių nukrypimų į šoną, ar be jokių eksperimentų. Pirmoje klasėje suvokiau, kad teks susitaikyti su šio pasaulio taisyklėmis ir laukti pilnametystės, kai jau galėsiu dalykus daryti taip, kaip man norisi.
Dar vienas aiškus prisiminimas aplanko, kai kalbame apie klaidas ir mokyklą, kad mokykloje turėjome darbų pamokas, kuriose buvo didelės medžio tekinimo staklės, bet jomis neleido naudotis, nes tikino, kad būtinai susižeisime. Kartą eidamas turguje pamačiau tokias pačias stakles ir supratau, kad noriu jas nusipirkti! Jas įsigijau ir išbandžiau viską taip, kaip mokytojas buvo sakęs, kad negalima daryti! Ir bedarydamas visas klaidas prie tų staklių aš labai aiškiai suvokiau, kas veikia, o kas ne, kaip galima daryti ir kaip ne, tuomet atsirado visiškai kitas priėjimas prie pačio darbo ir jau sekančią dieną galėjau didžiuotis, kad pagaminau lėkštę!
Tuo momentu labai aiškiai suvokiau, kaip blogai, kai mus moko apeiti klaidas jų išvengiant, jų nepatiriant! Manau, tikrai jas reikia padaryti, vien tam, kad jos užsifiksuotų ir žinotum, kaip galima daryti ir kaip ne.
Tad turi požiūrį, kad visas klaidas reikia patirti pačiam?
Galbūt ne visiškai visas, bet protingai jas patirti tikrai kad reikia. Dar manau, kad labai svarbu mokytis ne tik iš savo klaidų, bet ir iš svetimų ir dar būtinai iš istorijos! Istorija, manau, kad yra vienas iš svarbiausių mokslų apskritai.
Ar turi baimių?
Aš turiu aukščio baimę ir, aišku, turiu scenos jaudulį, kuris aplanko kaskart lipant į sceną, bet ši baimė man patinka. Taip jaučiuosi labai gyvas ir kiekvienam renginiui ruošiuosi kaip pirmam ir paskutiniam.
Kur daugiausiai patiri iššūkių - ar kurdamas, ar vesdamas renginius?
Manau, kad visur pilna įvairiausių iššūkių ir visur reikia pasistengti. Pavyzdžiui su gatvės cirku, kurį pradėjau jau prieš 12 metų, atsiranda fizinių iššūkių, reikia nemažai treniruotis, neprarasti fizinės formos, bet manau su laiku ir vyresniu amžiumi šiame žanre liks mažiau triukų ir daugiau magijos!
Viačeslavai, ar dažnai tavo gyvenime pasitaiko fail‘ų?
Įvairiausių komiškų situacijų man nutinka nuolat! Štai prieš kelerius metus dažnai darydavau gatvės pasirodymus Palangoje, ten susirinkdavo daugybė žmonių ir minioje aš nuolat ieškodavau, ką galėčiau iškviesti bendram pasirodymui.
Ir kartą iškviečiu vaikiną, kuris taip įdomiai juokėsi minioje, bet tik jį išsikvietęs arčiau aš supratau, kad jis yra kurčias. Pajaučiau, kad jis galbūt gyvenime jaučiasi tiek užguitas, kad bijo net su manimi atlikti tam tikrą pasirodymo veiksmą, tiesiog paduodant man kėglius, veiksmą - kuris nereikalauja jokių ypatingų įgūdžių ir net pačios kalbos.
Bet čia nutiko nuostabus dalykas - aš užlipau ant savo vienračio, o jis išdrįso paduoti man kėglius ir tuomet mano prašymu visi aplinkiniai, ne plojo, o rankomis rodė saulutes, kurios gestų kalba ir reiškia aplodismentus. Ir iš tokios situacijos gavosi gražus pasirodymas!
Nori gauti Fail Nights naujienlaiškį tiesiai į savo pašto dėžutę? Prenumeruok jį čia:
Comments