Luka Lesauskaitė-Remeikė: „Su patirtimi nesėkmės tampa retesnės, bet brangesnės“

Graži profesinė biografija paprastai nutyli tai, kas vyko tarp svarbiausių jos eilučių – abejones, klaidingus sprendimus, perdegimus, idėjas, kuriomis patikėjome kiek per stipriai, ir momentus, kai norėjosi savęs paklausti: „Ką aš padariau?“. Komunikacijos profesionalė Luka Lesauskaitė-Remeikė neslepia – tokių momentų jos karjeroje taip pat buvo. Ir vieną jų ji pirmą kartą viešai papasakos spalio 6 d. „Fail Nights“ scenoje, OBS Arenoje.

Daugiau nei dešimtmetį komunikacijos srityje dirbanti Luka šiandien yra „Rimi Lietuva“ viešųjų ryšių vadovė. Jos profesinėje biografijoje – darbas viešajame ir NVO sektoriuose, komunikacija migrantų krizės bei karo Ukrainoje pradžios metu ir „Metų komunikatorės“ įvertinimas. Tačiau pati Luka sako, kad už gražios biografijos lieka daug nematomo darbo, abejonių, sudėtingų sprendimų ir laikotarpių, kai peržengi savo ribas.

Prieš „Fail Nights“ kalbamės apie tai, kodėl gera intencija dar negarantuoja gero komunikacijos rezultato, kada geriau pripažinti klaidą, o kada – tiesiog patylėti, kodėl su patirtimi feilai tampa brangesni ir ar kartais didžiausia klaida nėra apskritai nepabandyti.

Luka, spalio 6-ąją „Fail Nights“ scenoje kalbėsi apie savo nesėkmes. Ar jau žinai, kurį savo feilą būtų sunkiausia papasakoti viešai – ir kodėl?

Įdomu tai, kad kai bandau perkratyti savo istorijas, suprantu, jog skirtingais gyvenimo etapais tų tikrų „feilų“ arba nebuvo tiek daug, arba jie labai asmeniniai. Ir dienos pabaigoje daugelio jų net nelaikau nesėkmėmis – labiau geromis, nors kartais ir skaudžiai išmoktomis gyvenimo pamokomis.

Bet vieną profesinį turiu. Ir būtent juo pasidalinsiu spalio 6-ąją. Jis labai gerai atspindi tai, iš ko šiandien pati mėgstu pasišaipyti kalbėdama apie komunikatorių ir marketingistų bendruomenę: kartais taip stipriai įsimylime savo idėjas, taip norime padaryti „wow“, kad kažkur pakeliui pamirštame užduoti pačius paprasčiausius klausimus. Man atrodo, geras ženklas, kad šiandien iš tos istorijos galiu juoktis. Tuo metu juokinga tikrai nebuvo.

Tavo profesinė biografija iš šalies atrodo gana sėkminga – daugiau nei dešimtmetis komunikacijoje, didelės organizacijos, sudėtingos krizės, „Metų komunikatorės“ įvertinimas. Kiek už tokios sėkmės istorijos lieka nematomų nesėkmių?

Galiu pasidžiaugti, kad iki šiol profesiniame gyvenime man iš tiesų daug kas klostėsi labai gerai. Kartais atrodo, kad tiesiog atsiduriu reikiamu laiku reikiamoje vietoje, susitinku reikiamus žmones, o aplinkybės kažkaip ima ir susidėlioja. Bet per laiką išmokau ir kitą dalyką – pamatyti galimybes ir jomis pasinaudoti. Galbūt padeda tai, kad gana anksti supratau, ką noriu veikti gyvenime ir kokią prasmę tame matau. Kai žinai savo kryptį, daug lengviau atpažinti duris, pro kurias verta eiti.

Bet graži profesinė biografija, žinoma, nerodo visko. Už jos yra labai daug darbo, nuoseklumo, abejonių, klaidų, sudėtingų sprendimų, laikotarpių, kai prisiimi per daug, ir momentų, kai supranti, kad savo ribas jau peržengei. Buvo ir perdegimų, ir situacijų, kurias šiandien spręsčiau visiškai kitaip. Todėl savo istorijos nevadinčiau nei vien sėkmės, nei nesėkmių istorija. Man ji labiau apie tai, kad sėkmė nebūtinai reiškia, jog tau viskas buvo lengva. Kartais ji tiesiog reiškia, kad pakeliui išmokai nesustoti, kai kažkas nesusiklostė taip, kaip planavai. Man atrodo, kad labai daug lemia tikėjimas tuo, ką darai ir nuoširdumas. Kai iš tiesų tiki savo darbu, žmonėmis ir tuo, dėl ko visa tai darai, net ir nesėkmės kažkaip natūraliai tampa kelio dalimi, o ne jo pabaiga. 

Ar prisimeni profesinį feilą, po kurio pirmoji mintis buvo ne „gerai, pasimokysiu“, o tiesiog – „ką aš padariau?“ Kas nutiko?

Taip, buvo. Ir būtent apie jį pasakosiu spalio 6-ąją, todėl detalių kol kas sąmoningai neatskleisiu – reikia palikti bent šiek tiek intrigos. Galiu tik pasakyti, kad pirmoji mintis tikrai nebuvo „na, puiki proga pasimokyti“. Buvo labai aiškus „ką aš padariau?“ momentas.

Apskritai esu iš tų žmonių, kurie tokiose situacijose pirmiausia atsisuka į save. Perkratau, ką padariau, kur galėjau sustoti, ko nepaklausiau, ką galėjau padaryti kitaip. Nelabai mėgstu raganų medžioklių ir kaltų paieškų, ypač kai atsakomybė yra mano. Jei jau priėmiau sprendimą ir tai buvo mano atsakomybė, tai ją ir nešu iki galo. Tik vėliau, kai emocijos nusėda, ateina tas racionalus „gerai, o ko iš to išmokau?“. Bet iki jo dar reikia nueiti. :)

Komunikacijoje klaida kartais labai greitai tampa vieša. Ar esi paleidusi žinutę, kampaniją ar idėją, kuri atrodė puikiai, o auditorija ją suprato visiškai kitaip? Ką tokiais atvejais darai – taisai, pripažįsti klaidą ar kartais geriau tiesiog nebedidinti gaisro?

Esu. Ypač dirbdama NVO sektoriuje turėjau ne vieną tokią situaciją. Ten komunikacija dažnai balansuoja ant labai plonos ribos: turi atkreipti dėmesį, sukelti emociją, paaiškinti problemą ir dar paskatinti žmogų veikti – aukoti, savanoriauti, prisidėti. Jei žinutė per švelni, žmogus jos tiesiog nepastebės. Jei per stipri, gali sulaukti visai kitokios reakcijos, nei tikėjaisi. Buvo ir to, ir to. 

Tokios situacijos mane išmokė, kad neužtenka vertinti komunikacijos vien pagal tai, ką norėjai pasakyti. Reikia žiūrėti, ką žmogus išgirdo. Gali turėti labai gerą tikslą ir puikų kūrybinį sumanymą, bet auditorija nemato tavo briefo, strategijos ir trijų savaičių diskusijų, kurios vyko iki kampanijos. Ji pamato vieną vizualą, vieną sakinį, vienu konkrečiu metu ir konkrečiame kontekste. Ir būtent tai tampa tavo komunikacija. Todėl neturiu vienos taisyklės, kad visada reikia atsiprašyti arba visada tylėti. Pirmiausia bandau suprasti reakcijos mastą ir priežastį: ar žmonės iš tiesų nesuprato žinutės, ar mes kažko neįvertinome, ar tiesiog garsiai reaguoja labai maža auditorijos dalis. Jei suklydome – man atrodo, daug stipriau tai pripažinti ir taisyti, nei bandyti įrodyti auditorijai, kad ji „ne taip suprato“. O kartais geriausias komunikacinis sprendimas iš tiesų yra neberašyti dar penkių paaiškinimų ir neleisti mažam laužui tapti gaisru. Yra toks šiek tiek ciniškas komunikatorių pasakymas, kad visos komunikacijos krizės anksčiau ar vėliau išsisprendžia, net jeigu nedarai nieko. Ir iš esmės aš jam pritariu – informacinis ciklas šiandien toks greitas, kad net didžiausias gaisras ilgainiui užgęsta.

Tik „nieko nedaryti“ nereiškia nieko nedaryti iš tikrųjų. Kartais sąmoningai nereaguoti yra geriausias komunikacinis sprendimas, bet jis turi ateiti iš situacijos įvertinimo, o ne iš baimės ar vilties, kad gal niekas nepastebės. Reikia suprasti, kas vyksta, koks reakcijos mastas, ar problema auga, ar ją savo atsakymais tik auginsime dar labiau.

Man komunikacijoje turbūt viena svarbiausių pamokų yra labai paprasta: tavo intencija ir tavo komunikacijos rezultatas nėra tas pats. O gebėjimas atskirti, kada reikia kalbėti, o kada patylėti, turbūt ir yra viena sunkesnių mūsų profesijos dalių.

Esi dirbusi ir itin jautriose situacijose – migrantų krizės, karo Ukrainoje pradžios metu. Ar ten apskritai gali sau leisti klysti? Koks profesinis feilas tokioje situacijoje jau nebėra tiesiog „gera pamoka“?

Mes visi žmonės ir visi klystame. Net ir tada, kai situacija labai jautri, o atsakomybė didžiulė. Gal net sakyčiau, kad tokiose situacijose klaidų tikimybė išauga – sprendimus dažnai priimi labai greitai, turėdamas ne visą informaciją, patirdamas didžiulį spaudimą ir žinodamas, kad tavo žodžiai gali turėti realių pasekmių.

Skirtumas tas, kad tokių klaidų kaina gali būti visai kita. Kai kalbi apie karą, žmonių saugumą, pažeidžiamas grupes ar humanitarinę pagalbą, komunikacija nebėra tik reputacijos klausimas. Neatsargiai paviešinta informacija gali pakenkti žmogui, sukelti nepagrįstą baimę, sustiprinti stereotipus ar net turėti įtakos žmonių saugumui. Todėl man profesinis feilas nustoja būti tiesiog „gera pamoka“ tada, kai supranti, kad jo kainą sumokėjai ne tu. Kai dėl tavo sprendimo nukentėjo kitas žmogus, tada nebeužtenka sau pasakyti „kitą kartą žinosiu“. Turi prisiimti atsakomybę, kiek įmanoma ištaisyti pasekmes ir padaryti viską, kad ta pati klaida nepasikartotų.

Bet kartu labai svarbu neleisti klaidos baimei paralyžiuoti. Krizėje negali sau leisti laukti tobulo sprendimo ir šimto procentų informacijos, nes kartais didesnė klaida yra nepadaryti nieko. Man atrodo, profesionalumas tokiose situacijose nėra neklysti. Profesionalumas yra suprasti savo sprendimų svorį, mokėti prisiimti atsakomybę ir labai greitai mokytis.

Komunikacijos žmonės dažnai turi apginti savo idėją prieš vadovus, kolegas ar klientus. Ar esi turėjusi atvejį, kai labai kovojai už savo idėją, o vėliau teko pripažinti – visi kiti buvo teisūs, o tu ne?

Gal man pasisekė, bet toje istorijoje, kurią pasakosiu ant scenos, mano idėja galiausiai patikėjome visi. Todėl po visko bent jau nereikėjo išgirsti tos legendinės frazės „juk sakiau tau“. Nors, tiesą sakant, tuo metu turbūt ir be jos pati sau ją pakankamai kartojau.

Man apskritai labai svarbus pasitikėjimas. Esu žmogus, kuris mėgsta turėti laisvę priimti sprendimus, bet kartu nebijau už juos nešti atsakomybės. Todėl man visada buvo svarbu dirbti su vadovais, kurie suteikia erdvės siūlyti, eksperimentuoti, kartais rizikuoti ir, taip, kartais suklysti. Man atrodo, pasitikėjimas ir atsakomybė visada turi eiti kartu. Negali prašyti laisvės sprendimams, o kai kažkas nepavyksta, staiga pradėti ieškoti, kas dar buvo susitikime ir pakėlė ranką už tavo idėją.

Ir turbūt didžiausias pasitikėjimo testas yra ne tada, kai tavo idėja pasiteisina. Daug svarbiau, kas nutinka tada, kai ji nepasiteisina: ar komanda ieško kalto, ar kartu ieško, ką kitą kartą padaryti geriau. Man labai pasisekė savo profesiniame kelyje turėti vadovų, su kuriais galėjau patirti būtent antrąjį variantą.

O atvirkščiai – ar yra buvę, kad nepasitikėjai savo profesine nuojauta, nusileidai kitų nuomonei ir būtent tai tapo klaida?

Tikrai buvo. Ir turbūt ne kartą. Esu žmogus, kuris gali gana stipriai ginti savo nuomonę, bet lygiai taip pat gana greitai pajaučiu momentą, kai diskusija nebėra diskusija. Kai suprantu, kad žmonės tavęs nebegirdi arba tiesiog nenori girdėti, dažniausiai atsitraukiu. Nematau prasmės kalbėti garsiau vien tam, kad kalbėčiau garsiau. Aišku, jeigu vėliau nutinka būtent tai, apie ką įspėjau, viduje būna tas „aš juk žinojau“. Ir kartais graužiuosi, kad gal reikėjo dar kartą pabandyti, rasti kitą argumentą, kitą būdą būti išgirstai, labiau pasitikėti savo profesine nuojauta.

Su laiku supratau, kad profesinė branda yra ne tik mokėti apginti savo nuomonę. Lygiai taip pat svarbu suprasti, kur verta kovoti, o kur reikia paleisti. Tik yra viena išlyga: jeigu matai riziką, kuri gali turėti rimtų pasekmių, tavo pareiga yra padaryti viską, kad būtum išgirstas. Net jeigu tuo metu esi nepatogiausias žmogus kambaryje.

O kai jau sąmoningai nusprendi atsitraukti, reikia mokėti ir paleisti. Šitą dalį, prisipažinsiu, dar mokausi.

Ar yra profesinė klaida, kurią, paradoksalu, šiandien pakartotum – nes tai, ką po jos išmokai, buvo vertingiau už pačią nesėkmę?

Yra. Esu gana drąsiai išėjusi iš vienos valstybinės institucijos ir vėliau už tą drąsą teko šiek tiek „atsiimti“. Buvau dar labai jauna ir nepatyrusi, jaunatviško maksimalizmo vedama. Šiandien gal kai kuriuos dalykus pasakyčiau kitaip, pasirinkčiau kitą momentą ar formą, bet paties sprendimo nekeisčiau.

Man atrodo, viena svarbesnių profesinių pamokų yra suprasti, kad tiesa nebūtinai visada yra patogi. Bet lygiai taip pat išmokau, kad būti teisiam ir mokėti savo tiesą pasakyti yra du skirtingi dalykai. Kartais gali turėti labai pagrįstą poziciją, bet pasirinkęs netinkamą laiką, toną ar būdą jos niekur nenuvesi.

Todėl tą sprendimą pakartočiau, tik šiandien turbūt padaryčiau tai brandžiau. Ne todėl, kad gailiuosi savo atvirumo, o todėl, kad per tuos metus išmokau: drąsa nėra pasakyti viską, ką galvoji. Drąsa yra pasakyti tai, ką reikia, ir prisiimti atsakomybę už tai, kaip pasakei.

Kuri klaidų rūšis tau pavojingesnė: padaryta dėl per didelio pasitikėjimo savimi ar dėl per didelės baimės suklysti?

Man pavojingesnė yra klaida, padaryta iš baimės suklysti. Per didelis pasitikėjimas savimi gali nuvesti į labai konkretų feilą – ir, kaip rodo mano spalio 6-osios istorija, kartais visai nemažą. Bet bent jau kažką darei, priėmei sprendimą, prisiėmei riziką ir paskui turi iš ko pasimokyti.

Baimė suklysti man atrodo pavojingesnė, nes jos pasekmių kartais net nepamatai. Nepasiūlei idėjos, nepriėmei sprendimo, nepasinaudojai galimybe, nes buvo saugiau nieko nedaryti. Ir niekada nesužinosi, kas būtų nutikę, jeigu būtum pabandęs.

Aš pati turbūt mieliau kartais būsiu ta, kuri per stipriai patikėjo savo idėja ir paskui turėjo pripažinti, kad nepavyko, nei ta, kuri turėjo gerą idėją, bet neišdrįso jos įgyvendinti.

Žinoma, pasitikėjimas savimi be gebėjimo suabejoti savimi irgi pavojingas. Todėl man svarbiausia ne nebijoti klysti, o turėti šalia žmonių, kurie gali pasakyti: „Luka, gal šį kartą sustok ir dar kartą pagalvok.“ Ir pačiai mokėti juos išgirsti.

Ar su patirtimi feilai tampa retesni, ar tiesiog brangesni ir sudėtingesni?

Manau, kad retesni, bet brangesni. Su patirtimi išmoksti atpažinti situacijas, kuriose jau esi buvęs, greičiau pamatai rizikas, žinai, kur verta sustoti ir užduoti dar vieną klausimą. Daug smulkių klaidų tiesiog nebekartoji, bet kartu su patirtimi auga ir atsakomybė. Priimi didesnius sprendimus, valdai didesnius biudžetus, tavo sprendimai paliečia daugiau žmonių, o kartais ir organizacijos reputaciją. Tai reiškia, kad kai jau prašauni, pasekmės gali būti gerokai didesnės.

Ir dar yra vienas pavojus – kuo daugiau patirties turi, tuo lengviau pradėti galvoti, kad „aš jau žinau“. Man atrodo, čia labai lengva pakliūti į savo pačios patirties spąstus, todėl šiandien man profesionalumas yra ne tik turėti daug atsakymų, bet ir neprarasti įpročio savęs paklausti: o jeigu šį kartą aš klystu?

Ką šiandien pasakytum jaunesnei Lukai, pirmą kartą gavusiai atsakomybę už didelę komunikacijos kampaniją ar pirmą kartą einančiai prašyti reikšmingos paramos?

Turbūt pasakyčiau: nebijok, tau pavyks. O jeigu nepavyks, irgi nieko tokio. Jaunesnė aš labai daug dalykų dariau pirmą kartą ir dažnai neturėjau žmogaus, kuris būtų padaręs prieš mane ir galėtų pasakyti, kaip „teisingai“. Pirmą kartą eidama prašyti didelės paramos nežinojau, ar jos gausiu. Pirmą kartą imdamasi didelės kampanijos nežinojau, ar ji suveiks. Bet ėjau, klausiau, bandžiau ir labai daug mokiausi pakeliui.

Šiandien turbūt dar pasakyčiau: nebandyk atrodyti protingesnė, nei tuo metu esi. Klausk. Ieškok žmonių, kurie žino daugiau. Pasitikėk savo nuojauta, bet leisk kitiems ja suabejoti. Ir nebijok prašyti daug – blogiausia, ką dažniausiai gali išgirsti, yra „ne“. Ir dar priminčiau, kad pasitikėjimas savimi neatsiranda prieš darant dalykus. Jis atsiranda juos darant. Kiekvienas kartas, kai pabandei, susimovei, pataisei ir pabandei dar kartą, po truputį jį ir užaugina.

Ir pabaigai – koks yra tavo mėgstamiausias feilas? Tas, kurį dabar jau gali pasakoti juokdamasi, nors tuo metu juokinga nebuvo nė kiek?

Gal jis nėra tas, kurį šiandien pasakoju juokdamasi, bet vienu didesnių savo feilų laikau tai, kad per motinystės atostogas dirbau. Tuo metu man atrodė labai svarbu neprarasti profesinio tempo, likti įvykių sūkuryje, nepradingti iš profesinio lauko. Atrodė, kad galiu būti mama, dirbti ir viską puikiai suderinti. Negalėjau. Aš pervargau ir galiausiai perdegiau dar labiau. Ir paradoksalu, bet norėdama neprarasti savo mylimo darbo, galiausiai iš jo išėjau. Ne todėl, kad jo nebemylėjau, o todėl, kad nuo jo taip ir nebuvau iš tikrųjų pailsėjusi.

Šiandien sau pasakyčiau: darbas palauks. Karjera yra ilga, o tas etapas su vaiku – labai trumpas. Ir poilsis nėra grėsmė tavo karjerai. Kartais daug didesnė grėsmė yra sau jo neleisti. Mes, moterys, kartais pačios sau sukuriame spaudimą kuo greičiau grįžti, neatsilikti, parodyti, kad motinystė mūsų profesiškai „nesustabdė“. Bet ji gali sustabdyti. Ir tame nėra nieko blogo. Todėl jeigu šitą skaitys mama, kuri dabar nerimauja, kad kažką profesiniame gyvenime praleidžia, norėčiau jai pasakyti: nepraleidi. Darbų, projektų ir karjeros galimybių dar bus labai daug. O šito laiko – ne.