Pokalbis su iliuzionistu Mantu Žmuidinavičiumi, visiems puikiai pažįstamu kaip Mantas Wizard, kuris buvo sau prižadėjęs niekada nepakliūti ant „Fail Nights“ scenos!
Mantai, kalbant apie sėkmingo ir drąsaus, nebijančio klysti žmogaus įvaizdžius, kuris tau pačiam yra priimtinesnis? Kokį nori, kad tave matytų žmonės?
Aš labai norėčiau, kad žmonės matytų mano drąsią ir sėkmingą pusę. Galbūt skambės kontraversiškai, bet kai pirmą kartą sužinojau apie „Fail Nights“ koncepciją pagalvojau, kad kur jau kur, bet čia tai tikrai nenorėčiau dalyvauti!
Manau, kad žmonės turėtų dalintis savo sėkmėmis, pergalėmis, savo stipriosiomis savybėmis, vieni kitus įkvėpti, o ne didžiuotis tuo, kad esu nevykėlis. Aš gyvenime sutinku žmonių, kurie sako: „Man nesiseka“ ir jie nieko nedaro, aš manau, kad jiems reikia kaip tik gero spyrio į užpakalį ir motyvacijos, o ne įsimylėti savo nesėkmes.
Esu diplomuotas psichologas, esu baigęs filosofiją, turiu du aukštuosius ir psichologija yra mano pagrindinis hobis ir laisvalaikis. Aš skaitau daug mokslinių straipsnių, o per karantiną baigiau įvairių studijų, išklausiau daugybę Mičigano, Karolinos universitetų kursų. Aš žinau, kaip žmonės mėgsta įsimylėti aukos vaidmenį ir kaip juos džiugina kitų nesėkmės, todėl apie tai daug galvoju.
Bet aš puikiai suprantu ir „Fail Nights“ idėją, nes juk žmonės įsimyli ir kitą mitą, kad sėkmė ir pergalės ateina per 15 minučių, kad užtenka vieną kartą pasirodyti TV, kad galima greitai turėti tūkstančius instagramo folowerių ir jie pamiršta, kad kokybiška sėkmė ateina per daugybę bandymų ir nesėkmių.
Mano filosofija yra tokia, kad aš žodį „nesėkmė“ keičiu kitu - „pamoka“. Man tai yra sinonimas. Man atrodo, yra taisyklė Nr. 1, kad gyvenime yra tik pamokos ir taisyklė Nr. 2, kad feilai arba pamokos niekada nesibaigia, juk ir labiausiai patyrę pilotai daro klaidų, labiausiai patyrę muzikantai nusidainuoja, ir triukai ne visada pavyksta.
Prieš kelis mėnesius tave visai kitame amplua išvydo „PVŠ Roast“ žiūrovai ir komedijos gerbėjai. Kaip jautiesi po šios laidos, galbūt dabar susilauki pasiūlymų ir stand up‘int?
Scenoje aš stand up‘inu beveik 10 metų, tik visi galvoja, kad triukai yra triukai, bet mano visi triukai yra su humoru ir intelektu. Kalbant apie „PVŠ Roast“, kai mano tėvai juos pažiūrėjo, jie visiškai nenustebo, nes mane puikiai pažįsta. Man tai buvo labai faina ir įdomi patirtis. Žmonės žinodami mano darbą ir viešą įvaizdį, kuris yra labiau nudailintas, liko nustebę, o aš džiaugiuosi galėjęs parodyti ir savo kitą pusę, kurią dažniausiai mato tik artimieji.
Mantai, su kokiomis klaidomis gyvenime susiduri dažniausiai, kaip į jas reaguoji?
Į klaidas reaguoju, kaip į pamokas. Mano bičiulis, amerikiečių magas turi labai gerą posakį: „Tragedija + Laikas = Komedija”. Tuo metu kai įvyksta klaida, atrodo wow kaip blogai, bet po kurio laiko tu pasakoji tą istoriją kaip juokingą nuotykį. Tai aš sau dažnai primenu, kad feilai, kurie čia ir dabar gali atrodyti kaip labai sudėtingi, po kurio laiko gali kelti labai didelį juoką. Dar manau, kad labai svarbu patiems feilams ruoštis ir daryti viską, kad jie neįvyktų. „Shit happens“ neturi būti moto, tai turi būti tik pagalbos priemonė, ne kasdienis vitaminas, o nuskausminamieji.
O kaip su klaidomis scenoje, renginiuose? Kaip dažnai tau tenka suktis iš situacijos?
Labai dažnai televizijoje man užduoda panašų klausimą, prašo papasakoti linksmiausių istorijų ir man į jį visad labai sunku atsakyti. Neturiu, ką pasakoti, todėl, kad aš labai stengiuosi, kad to nebūtų.
Aš labai ruošiuosi, pavyzdžiui, turiu labai gerą triuką, kuris pavyksta 9 kartus iš 10. Ir aš šio triuko tiesiog nedarau, vien dėl to, kad nenoriu kiekvieną kartą jaudintis, kad gal dabar bus tas vienas kartas iš dešimties.
Didžiausi mano gyvenimo feilai, už kuriuos aš save labiausiai griaužiu ir už kuriuos labiausiai ant savęs pykstu, yra tie, kai pernelyg sureikšminau tam tikrus dalykus. Manau, reikia į viską truputį lengviau žiūrėti, su tam tikru stoišku ir budistišku požiūriu, juk viskas yra laikina ir viskas praeis. Ir feilus reikia priimti kaip dovanas!
O kas sunkiau: klysti pačiam ar priimti kitų klaidas?
Geras klausimas! Dirbant esu turėjęs atvejį, kai ant scenos užlipo įmonės vadovas, mes su juo šnekučiavomės ir jis netikėtai užgriuvo ant mano staliuko, kuris buvo Amerikoje pagamintas, rankų darbo ir jo vertė gal 2000 eurų. Po šio įvykio galėjau kaltinti aplinkybes, tą užgriuvusį žmogų, bet aš supratau, kad čia mano kaltė. Juk tai kas vyksta scenoje, mano pasirodymo metu yra mano atsakomybė. Taigi gavau pamoką ir tokia istorija daugiau niekada nebepasikartojo.
Aš žaidžiu gyvenimo žaidimą taip lyg viskas, kas vyksta mano gyvenime yra sąmoningai ar pasąmoningai mano atsakomybė.
Ką pasirinktum 100 klaidų ar 100 eurų?
100 eurų! Aš suprantu, kad turėtų būti koks filosofinis atsakymas. Yra labai geras vieno poeto eilėraštis: „Būk gyvenime man neteisingas, būk versmė patyrimų karčių, kad gyvenimas man būtų pralaimėjimų ringas iš kurio aš grįžčiau pilnas žaizdų, bet būk vienintelis ir nepakartojamas!“.
Žinoma, kad žmogų taurina jo patirtys, bet geriau visus feilus ir pamokas aš pasiimsiu pats, o šiai dienai man norisi nuobodžios ramybės, nuobodžios kasdienybės, nes mano kiekvienas renginys yra absoliučiai naujas nuotykis, kai aš žinau, kad kažkas bus labai gerai, o kažkas galbūt galėjo būti ir geriau.
Esi perfekcionistas?
Absoliutus! Aš labai rūpinuosi detalėmis, labai stengiuosi, bet kartais paleisti irgi reikia. Labai to mokausi! Kartais juk ir tie dalykai, kurie yra nepakankamai geri - yra gerai!
Koks tavo patarimas žmonėms, kurie paniškai bijo suklysti?
Aš gyvenu remdamasis, kad pamatinė žmogaus vertybė yra drąsa! Drąsa eiti į sceną, drąsa eiti į pirmą pasimatymą, drąsa pamėginti pagaliau lankyti tas gitaros pamokas apie kurias svajojai, drąsa pasakyti „ne“, drąsa atsisakyti žmonių ar įpročių, kurie gadina mūsų laiką, savivertę ir energiją.
Todėl mažiau galvokim apie baimę, mažiau jos įsileiskim į savo gyvenimą ir daugiau galvokim apie drąsą, kur mes esame ne silpni, o kur stiprūs, ne ko negalime, o ką galime jau šiandien padaryti, nes mažas supermenas gyvena kiekviename žmoguje.
Ir priimti gyvenimo žaidimą taip, lyg klysti būtų negalima ir pasiruošti eiti tuo keliu. Ir jei tame kelyje pasitaikys klaidų, tai gali atverti tiek daug durų! Aš iš labai nepavykusių triukų „pagimdžiau“ savo sėkmingiausius pasirodymus!
Nori gauti Fail Nights naujienlaiškį tiesiai į savo pašto dėžutę? Prenumeruok jį čia: