Šįkart su Andriumi Kurganovu, Biržų Duonos CEO susitikome ir virtualiam pokalbiui, kuriuo nekantraujame pasidalinti ir su jumis: apie įkvėpimus, požiūrį į klaidas ir verslo pamokas.
Andriau, tavo karjeros istorijoje į šeimos verslą turėjai galimybę pasinerti dar bestudijuodamas. Kokias pozicijas teko išbandyti? Ar jose būdamas gavai progų suklysti?
Taip, mūsų šeimos įmonės pradžia buvo 2000 metais, kai pats buvau dar studentas, tad visi vasaros darbai buvo čia, o juose teko ir žmones pavaduoti, teko ir sandėlyje, ir logistikoje save išbandyti. Manau, kad geriausia dalis - ta, kad turėjau galimybę suvokti paties darbo vertę. Vertinu, kad mano tėtis, tuometinis „Biržų duonos“ direktorius, manęs „nestatė“ į vadovo pareigas, o leido dirbti įvairiausius darbus. Kalbant apie tuometines klaidas, pirmas dalykas, kuris šauna į galvą - tai santykiai su žmonėmis. Kai aš pradėjau čia dirbti, buvau jaunas ir labai impulsyvus, norėjau viską padaryti ir viską padaryti labai greitai, visai neatsižvelgdamas į tai, kad pokyčiams laikas ir kantrybė yra būtini. Tad buvau emocingas: tikrai pasitaikydavo ir pakelto balso tono, ir impulsyvaus elgesio, kurį prisiminus dabar būtų gėda prieš kolegas. Vėliau teko metus studijuoti Danijoje ir ten, manau, įvyko lūžis – suvokiau, kad su žmonėmis reikia kalbėti žmonių kalba, o empatija turi būti abipusė. Grįžau į darbą jau kitokiu žmogumi. Kokie iššūkiai slypi dirbant šeimos versle?
Iššūkių dirbant ir kuriant šeimos verslą tikrai yra ne vienas. Vienas esminių - tai, kad kiekvienas šeimos narys, dirbantis tavo versle, turi turėti ir atitinkamas darbo kompetencijas. Man tai labai svarbu vertybiškai, o kompetencijų klausimą yra tekę kelti netgi santykių sąskaita. Taip pat labai svarbu atrasti balansą, kad galėtumei su šeimos nariais, kurie dirba versle, atvirai dalintis tiek iššūkiais, tiek išsakyti kritiką. Turėti šeimos narį kaip kolegą – didelė dovana, tačiau meluočiau sakydamas, jog paprasta išlaviruoti tarp verslo ir šeimos santykių. Andriau, kaip manai, lengviau leidi klysti sau pačiam ir kitiems?
Aš klaidas labai išgyvenu. Ilgą laiką buvau perfekcionistas, viskas, ką bedarydavau, turėdavo būti padaryta idealiai. Tokį patį lūkestį turėdavau ir kitiems, bet su laiku supratau, kad gyvenime vaikytis perfekcionizmo nereikia, nes tai „kainuoja“ daug energijos, o skirtumas tarp „gerai“ ir „tobulai“ – matomas tik tavo galvoje. Šiuo gyvenimo etapu aš sau kartoju, jog dalykus turiu daryti taip gerai, kaip galiu su turimomis žiniomis ir resursais. Stengiuosi sukurti atmosferą darbe, jog klysti yra normalu ir tai yra tobulėjimo dalis. Todėl net ir pats suklydęs nesidroviu viešai pripažinti ir atsiprašyti. Klaidos dovanoja patirtį, kurią vėliau panaudojame visiškai kitaip veikdami ar priimdami sprendimus. Versle tikrai būna ir sunkių laikų, kai tenka priiminėti sudėtingus sprendimus. Ar tau asmeniškai su tuo tenka susidurti? Kokiais principais vadovaudamasis stengiesi tuos sprendimus priimti?
Manau, kad patys sudėtingiausi sprendimai visada yra susiję su žmonėmis ir finansiniais dalykais, kur yra didelės investicijos ir didelė rizika. Visą laiką stengiuosi vadovautis savo intuicija – vidiniu balsu, kuris atsiremia į mano vertybių sistemą bei gyvenimo patirtį. Kalbant apie patirtį versle – „Biržų duona“ yra mano vienintelė darbovietė ir neturiu jokios patirties kitose įmonėse dirbant su kitais vadovais ar komandomis. Savo karjeros pamokas teko išmokti pačiam, per klaidas ir bandymus. Žinoma, man labai padeda, jog šalia turiu tėtį, į kurį visad galiu atsiremti ieškant vieno ar kito sprendimo. Neretai jauni vadovai vedini ambicijų „nurašo“ vyresnės kartos nuomonę, visgi sinergija tarp jaunatviško veržlumo ir patirties priimant sprendimus atvedė mūsų įmonę į šiandieną. Tavo atstovaujamas verslas susideda iš nemažai įvairiausių grandžių, priklausomas daug ir nuo žmogiškojo faktoriaus, gal galėtumei įvardinti, kurioje srityje vis tik tų klaidų pasitaiko daugiausiai?
Daugelyje sričių pasitaiko įvairiausių situacijų. Nepaisant to, jog dalis procesų automatizuota, pas mus vis dar dominuoja rankų darbas, tad gamyboje dažniausiai susiduriame su kokybės iššūkiais prie didelių apimčių. Labai svarbu stebėti, kur klaidos kartojasi, o tada jau ieškoti sprendimų – ar tai bus receptūros korekcijos, ar sudedamųjų dalių keitimas, ar procesų automatizavimas – viskas priklauso nuo situacijos. Turėjome įmonėje ir vieną darbo poziciją sandėlyje, kur iš pradžių pastebėjome didelę žmonių kaitą. Visgi galiausiai teko investuoti ir pusiau automatizuoti viso padalinio darbo sistemą apskritai. To pasekoje ne tik sumažėjo daromų klaidų skaičius surinkinėjant užsakymus iš klientų, bet ir nebeliko ilgų naktinių pamainų valandų. Iš vadovo perspektyvos dažnai girdžiu, jog pavaldiniai bijo priimti sprendimus savarankiškai. Tačiau iš tiesų - vadovai turi gebėti tinkamai deleguoti darbus, atsisakyti įpročio „padarysiu pats – nes žinau geriausiai“ ir pasitikėti dirbančių profesionalų sprendimais. Dažnai vadovui tereikia pabūti „moderatoriumi“. Praėję keleri metai įvairiems verslams buvo itin dinamiški ir nepastovūs. Ko per šiuos metus teko išmokti pačiam? Gal pasidalintum savo atradimais?
Manau, vieni svarbiausių dalykų: lankstumas, operatyvumas. Kas labiausiai pasiteisino prisitaikant prie naujų rinkos sąlygų. Pavyzdžiui, pandemijos metu į produkciją, kuri buvo nepakuota, buvo žiūrima kaip į papildomą pavojų, tai pastebėjome labai greitai – juk turime savo parduotuvių tinklą, kur dominuoja šviežiai kepti nepakuoti produktai. Mums tai buvo signalas, kad reikia persiorientuoti ir greitai rinkai pasiūlyti pakuotų produktų, kurie po gero pusmečio tapo mūsų produktų topais didžiuose prekybos centruose, nors savo parduotuvėse vėl dominuoja vietoje pakuojama produkcija. Pastarieji metai parodė kaip svarbu tinkamu metu priimti tinkamus sprendimus, nedelsti. Per šį laikotarpį teko priimti ir nepopuliarių sprendimų, pavyzdžiui sumažinome distribuciją, nes supratome, kad produkto logistika kainuoja brangiau nei pats produktas. Maisto pramonėje nuolat „laikyti ranką ant pulso“ ir priimti sprendimus greitai yra be galo svarbu. Andriau, kas tave įkvepia ir leidžia nesustoti profesiniame kelyje?
Man tikrai artima viso gyvenimo mokymosi filosofija. Per savo karjerą niekada nestovėjau vietoje, nuolat ieškau, kur tobulinti savo žinias: nuo kursų, mokymų – iki studijų (ir nebūtinai verslo srityje). Esu baigęs ir psichologijos akademiją, o štai praėjusiais metais baigiau dar vieną magistrą - kai į mokslus grįžti su jau tam tikra gyvenimiška ir profesine patirtimi – žinias priimi ir taip visiškai kitaip. O kažkokio vieno įkvėpimo „guru“ neturiu, iš daug žmonių matyt „imu“ po truputį. Kiek Jūsų šeimoje ant stalo būna „Biržų duonos“ produkcijos?
Dažniausiai ant stalo būna pokalbiai ir diskusijos, kurios sukasi apie „Biržų duoną“. Veikiausiai šeimos versluose tai neišvengiama. Aš labai vertinu galimybę padiskutuoti šeimoje apie svarbius įmonės dalykus, bet iš skirtingų perspektyvų. Negalėčiau pasakyti, jog turime mėgstamiausius produktus – skirtingais gyvenimo etapais, skirtingi gaminiai yra mėgstamiausi. Juk visus gaminius myli savaip – juos užaugini nuo idėjos, matai kaip idėja įgauna „kūną“, tobulini, džiaugiesi, kai produktą atranda, pamėgsta klientai. O iš kepinių dažniausiai namuose galima rasti naujausius mūsų technologų kūrinius. Pastaruoju metu su žmona dažnai skanaujame „KETO lengvai“ linijos produktus - ypatingai keto granolą, „Tiramisu“ desertą, bandeles, pistacijų skonio ledus. Taip pat turime fantastiško skonio „Be Gliuteno Brioche“ duoną. Mažieji pastaruoju metu labai pamėgo „Becukrę“ viso grūdo dalių ruginę duoną, užteptą sviestu. Žinoma, didžiausia šventė būna, kai namuose atsiranda skanėstai - kanelės, sausainiai Macarons ar Skarelės. Visur stengiamės išlaikyti balansą.
Nori gauti Fail Nights naujienlaiškį tiesiai į savo pašto dėžutę? Prenumeruok jį čia:
Comments